Triptikas
Įkvėpimas
Niekada negalime priimti naivių žodžių, kai jie išplaukia iš vidaus netikėtai ir neapgalvotai.
Būna, kad tenka palaukti, kai kyla noras pabendrauti. Aišku, esame visi labai savotiškos asmenybės.
Net labai!
Neretai norisi verkti, išlieti susikaupusį skaudulį, nulįsti į atokiausią kamputį, užsidaryti savyje ir tūnoti, kažko laukti.
Neretai kalbamės su vėju. Atrodo, kad jis supranta ir jaučia. Laki fantazija gali atsirasti visur:
realybėje,
svajonėse,
sapnuose…
Nusišypsokim!
Tavo mintys įkvepia mane. Geras - jausmas. Ačiū už jį. Iškyla klausimas: kas kurį įkvepiame? Pakankamai šiltas abipusis įkvėpimas, ko gero - labai daug.
Akis stegiuosi paslėpti, nes jos jautrios, bėgančios it upeliai, kuriuose atsispindi viskas:
medžiai,
žolės,
judantys kūnai…
Tavo kūnas plastiškas - kaip žuvies, mėgstantis juo naudotis, patraukti kitų dėmesį.
Gražu!
Matau Tave einančią. Negaliu atitraukti akių. Pavydžiu tiems, kas į Tave žiūri.
Nesugebu greitai nusisukti, pabėgti ir daugiau nebegrįžti.
Manau, supranti mane?
Siunčiu šilumą, jei ji gali toli toli nuskristi, pasiekti Tave.
Dėkoju, kad esi!
Potėpis
Kalbinu spalvas. Jos nemoka pykti, nesugeba įsižeisti.
Galbūt esu grubus, bet teisingas.
Tiesiai ant gruntuotos drobės išspaudžiu skaisčiai raudonus dažus ir primygtinai klausiu:
Ar Tau skauda?
Riebi, faktūrinė forma ir spalva, žinoma, nieko neatsako, tačiau
įkyriai žiūrėdamas į ją, dar kartą pakartoju:
Ar (Tau) skauda?
Nugręži akis, nusisuki. Gaila, kad ne nuo manęs, o nuo to darbo, kurį
pavadinau “kūryba”. Kas patikės, kad tai - aukščiausia palaimos forma,
kurią žmogus gali išgyventi ir patirti?
Ar tuo tiki? Ar tiki spalvos, o gal ištryškusio kraujo galia?
“Tikrą meną sukuria išrinktieji, palaimintieji” - sakai. „Bet iš tiesų,
kas jie tokie?”
Atsakymo nesurasime netgi po šimto, o gal ir po tūkstančio metų.
Bėgame kaip skruzdėliukai, skruzdėliukų takais, nepažvelgdami, kad už mūsų auga didelis,
gūdus miškas su galingais, šimtamečiais medžiais:
sveikais,
jaunais,
išpuvusioms šerdims…
Deja realybė - ne spalvoje, ne faktūroje ar tvirtume, o giliau.
Gilumoje - šaknys.
Po žeme.
Genai - sėkloje…
-
Mano potėpis susikūprino.
Pataisysiu rytoj
Taškas
Paskutinė vasaros diena. Iš šalies nužvelgiu savo susikūprinusį paveikslą…
Sidabro spalvos debesis raudonos pašvaistės potėpiuose gelsta, alpsta nuo grėsmingai raudonos spalvos ir sutrupa, išdyla bendrame paveikslo kolorite. Žmonių figūrų balti kontūrai glaudžiasi, it gedėdami, laukdami kažkokio neįprasto įvykio ar reiškinio.
Jūsų literatūriniai laiškai persišviečia reginiu, atskleisdami ir baimę, ir abejonę, ir viltį, tarsi atvaizdas atvaizdo
- Laiptuose
Pagalvoju, ar iš tiesų taip yra? O gal imu abejoti savimi, savo mintimis ir tais pajėgumais, ką darau.
Kūryba ir yra palaima. Gal kas nors tai vardys kaip norą išsišokti, pasireikšti, sužibėti, papildyti savo ego. Bet ar tai blogai?
- kaip lietus
Ieškau savo vietos spalvose, jų žaismėje bendroje meno sintezėje, bent man taip atrodo.
Bet šiandien saulė išniro iš po debesų švininio šydo, apšviesdama ne laiku pradėjusius gelsti kaštonų lapus, nors dar ir nebuvo pirmųjų šalnų, pirmo staigaus atšalimo.
Vasara šiemet, kaip niekad, buvo karšta.
” Aišku, esame visi labai savotiškos asmenybės. Net labai!” - dar kartą pakartoju sau ir tiems, kurie paklausia, užduoda logiškus ir ne visai naivius klausimus praeidami, prabėgdami pro šalį, galbūt net nežvilgtelėję į mano ką tik nutapytą paveikslą, kvepiantį neišdžiūvusiais dažais.
O visgi…
Kiekvienas žmogus - ištisa, atskira Visata. Visi tai, rodos, žinome, bet vis tiek gyvename ir išliekame stiprūs tik savyje, savame pasaulėjyje iki pat pabaigos. Gal būt kažkokie netikėti sukrėtimai kažką ir pakeičia, kažkur nukreipia, bet reikia turėti daug drąsos ir kantrybės, kad išliktume stabilūs ir pasitikintys, kaip ir tie kaštonai:
keičiantys lapų spalvas,
formas,
prisitaikantys pagal metų laikus,
atmosferinius pokyčius…
Negalima teigti, kad pradeda skaudėti galvą vien nuo abstinencijos priepuolių, nuo tų įpročių, kurių atsikratėme šiandien, o gal tik ir prieš keletą dienų. Šiandien nekyla ranka kažką pataisyti, nes nuojauta sako, kad lengvai galima viską sugadinti arba atsikratyti mums nereikalingo, šiandien iškilusio materialinio ar dvasinio diskomforto.
Pasąmonėje išliks tas, kas jau padaryta.
Bėk nebėgęs, skubėk neskubėjęs - vandens lašas išdžius kaip ir spalva: išbluks, išgaruos. Liks dėmė, už kurios slypi šiandienos realybės būtovė, kurioje gyvename, kurioje gyvensime tol, kol ryto spalvos keičiasi, įgauna kitokius atspalvius.
Dedu paskutinį tašką be parašo, tikėdamasis , kad daugiau nebesugrįšiu prie tokių minčių, prie tokių išraiškos formų.
Tačiau…
Dažų ir terpentino kvapas nuveda kitu takeliu .
Muzikos garsai užpildo erdvę, užgožia abejones.
Mintys pražysta naujomis spalvomis…
Tęsinys bus (arba nebebus)
Parodys laikas.
